Mūsų veikla

R. Paukštė. Kas slypi už komercinių bankų sprendimo didinti mokesčius?

Įsivaizduokite, kad įstaiga, kurioje nuolat lankotės, staiga nusprendžia, kad nuo šiol ims aptarnavimo mokestį ne tik už suteiktas paslaugas, bet ir vien už tai, kad peržengiate jos duris.

Aišku, esate nepatenkintas situacija ir norite eiti pas konkurentus. Tačiau ką daryti, kai konkurentų rinkoje tėra keli ir tokius pat mokesčius taikyti ima jie visi, o Jums bandant skųstis, atšauna, kad toks gyvenimas ir Jūs apskritai turite džiaugtis, kad jie teikia Jums paslaugas?

Deja, būtent tokia situacija susiklostė Lietuvos bankiniame sektoriuje. Kalbu apie bankų sprendimą vėl kelti mokesčius už kai kurias bankines operacijas: operacijas grynaisiais pinigais, pervedimus bankų viduje, pervedimus tarp skirtingų bankų. Negirdėjusius apie paskutinį įkainių už įvairias bankų operacijas kilimą kviečiu pasinagrinėti Lietuvos banko puslapį: http://www.lb.lt/ikainiai/Chart/Index.aspx.

Bankinių operacijų mokesčių reguliavimo nebuvimas – rimta problema

Banali, bet svarbi tiesa – bankai visų pirma siekia pelno. Mažėjant pelnui, gaunamam iš verslo kreditavimo, jie bando atsigriebti savo privačių klientų sąskaita. Mūsų pinigų administravimas bankams patogus tuo, kad už tai taikomų mokesčių niekas neriboja, ir bankai patys nusistato norimas kainas už sąskaitos turėjimą, už mokesčių dydį. Iš esmės bankai gali apmokestinti ką nori, ir niekas nesikiš. Todėl mes ir esame priversti mokėti už banko sąskaitos turėjimą ar bankinius pavedimus. Mes turime mokėti po litą į mėnesį nuo kiekvienos sąskaitos. Ir žmogus, kuris pavyzdžiui, metus dirbo užsienyje ir nežinojo, kas vyksta Lietuvoje, grįžęs pamato, kad jo sąskaitoje yra minusas.

Komercinių bankų interesus atstovaujantys ekonomistai argumentuoja, kad mokesčiai už bankines operacijas reikalingi su operacijų administravimu susijusių išlaidų padengimui. Tačiau pačių bankų teikiamos pelno ir nuostolių ataskaitos rodo, kad iš mokesčio už paslaugas per pastaruosius 5 metus surenkama 800 mln. litų, vien tik iš pervedimų – apie 400 mln. Tuo tarpu bankų sąnaudos, kurios reikalingos vykdyti bankines operacijas, siekia tik apie 25 procentus nuo pajamų.

Kitoje srityje nepatenkintas klientas galėtų tiesiog pasirinkti kitą paslaugų teikėją. Tačiau Lietuvos komerciniai bankai tokios galimybės realiai nesuteikia: visi pagrindiniai siūlo panašias sąlygas. Mūsų bankiniame sektoriuje neegzistuoja normali laisva rinka – jame egzistuoja oligopolija.

Nežinantiems ar primiršusiems paaiškinsiu: oligopolija – toks rinkos santykių atvejis, kuomet pardavėjų ar paslaugų siūlytojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Kadangi paslaugų siūlytojų nedaug, kiekvieno jų sprendimai turi įtakos likusiems pardavėjams. Oligopolija dažniausiai apibrėžiama naudojant vadinamąjį keturių firmų koncentracijos santykį: jei keturios stambiausios firmos kontroliuoja daugiau kaip 40 procentų tam tikro sektoriaus, laikoma, jog šiame sektoriuje yra oligopolija. Būtent tokia situacija yra susiklosčiusi Lietuvos bankiniame sektoriuje.

"Geras bankų dvilypumo pavyzdys – vieno didžiųjų bankų reklaminė kampanija, kviečianti už dyką įnešti pinigus į savo sąskaitą. Čia labai tinka senas geras posakis – nemokamų pietų nebūna. Įnešus pinigus už dyką į savo sąskaitą, teks mokėti 12 Lt per metus, nes kas mėnesį po litą bus nuskaičiuojama." Rūtenis Paukštė

Oligopolijos sąlygomis Lietuvos bankams net nebūtina sudarinėti jokių slaptų tarpusavio susitarimų. Užtenka stebėti, kas vyksta, ką daro kiti rinkos dalyviai, ir prisitaikyti. Šis banko mokesčių kėlimas – labai geras pavyzdys: bankai draugiškai pakėlė mokesčius iki 7-8 litų, kai, pavyzdžiui, Estijoje to nėra. Nepamirškime, kad mūsų bankų darbuotojų atlyginimai irgi nėra tokie dideli kaip Danijoje ar Anglijoje, taigi, ir paslaugos savikaina nėra tokia didelė. Tačiau mokestis už paslaugą vis tiek auga.

Socialinė „atsakomybė“

Dar vienas komercinių bankų tikslas keliant mokesčius – sumažinti išlaidas. Bankams neapsimoka aptarnauti žmonių, kurie atneša kelis litus ir paprašo tuos kelis litus pervesti į kokią nors įmonę ar atlieka kitas smulkias finansines operacijas bankų skyriuose. Nors banko darbuotojui suskaičiuoti litus neužims daug laiko, jis dar turės surasti tą įmonę, suvesti jos duomenis. Tai užtrunka, o banko darbuotojo laikas kainuoja. Todėl bankai imasi veiksmų, kad atsisakytų tokių žmonių. Juos norima išstumti iš savo bankų skyrių, iš savo klientų sąrašo. Bankams jie – nereikalingi žmonės.

Tokia bankų pozicija rodo didelę socialinės atsakomybės stoką. Žmonės, kurie atlieka finansines operacijas bankų skyriuose, neretai gyvena atokiose vietovėse, neturi interneto, jų pajamos mažos. Žiūrint iš socialinės atsakomybės pozicijų, tokia bankų veikla tikrai yra smerktina, nes jie priverčia tokius žmones patirti didelių problemų, ir tada jie pyksta, kaltina valstybę, Seimą, kad nesutvarko situacijos. Sutikite, tokiame kontekste bankų atstovų kalbos apie socialinę atsakomybę skamba gana juokingai.

Yra senas anekdotas apie turistų grupę, atvykusią į egzotinę šalį. Turistai prieina prie tarpeklio, per kurį nutiestas siauras tiltas, o šalia jo stovi vietinis gyventojas. Tas vietinis sako: nebijokite, aš jus visus saugiai pernešiu, ir tai jums kainuos tik po dolerį. Turistai sutinka ir jis sėkmingai neša juos po du, kad būtų lengviau išlaikyti lygsvarą. Perneša du, keturis, šešis ir taip toliau, kol lieka paskutinis turistas, kurį vieną nešti nepatogu. Vietinis imasi nešti tą turistą, tačiau eiti jam sunku, išlaikyti pusiausvyrą sunku. Ir tada jis pagalvoja: koks skirtumas, doleris šen ar ten. Ir numeta turistą žemyn. Panašiai galima vertinti ir bankų elgesį su tuo klientu, kuris yra socialiai pažeidžiamiausias: jis bankui iš esmės nesvarbus, todėl bankas jį paleidžia, numeta, palieka jį likimo valiai – tegu daro ką nori.

Dėl tos pačios priežasties bankai nesuinteresuoti aptarnauti žmonių, kurie atsiskaito grynaisiais pinigais, ir skatina šiuos atsiskaityti internetu ar naudotis grynuosius pinigus priimančiais bankomatais: bankams tai reiškia daug mažesnes išlaidas. Nereikia išlaikyti biurų, nereikia išlaikyti darbuotojų, nereikia visokių kitokių išlaidų.

Nemokamų pietų nebūna

Geras bankų dvilypumo pavyzdys – vieno didžiųjų bankų reklaminė kampanija, kviečianti už dyką įnešti pinigus į savo sąskaitą. Čia labai tinka senas geras posakis – nemokamų pietų nebūna. Įnešus pinigus už dyką į savo sąskaitą, teks mokėti 12 Lt per metus, nes kas mėnesį po litą bus nuskaičiuojama. Kaskart darant pavedimą, teks sumokėti už tai, kad pinigai išsiunčiami; taip pat teks sumokėti kaskart gavus pavedimą. Taigi, akivaizdu, kad nieko nemokamo čia nėra. Tai banko manipuliacija, siekiant paveikti klientą.

"Latvija ir Estija su bankais elgiasi drąsiau. Todėl ir Latvijoje, ir Estijoje tokių problemų nėra. Nėra taip, kad žmogus, gaudamas pinigus, dar turėtų nedidelę sumą sumokėti vien už tai, kad jie jam įplaukė į sąskaitą. Tuo tarpu pas mus bankai elgiasi įžūliai ir dar leidžia sau grasinti, kad išeis, jei priežiūra bus griežtinama." Rūtenis Paukštė

Nenuostabu, kad vis daugiau piliečių renkasi mokesčius mokėti ne bankuose. Pagal Lietuvos banko statistiką 87 proc. lietuvių moka mokesčius ne per bankus, o per kitas struktūras. Iš tų 13 proc. kurie moka per bankus, nemaža dalis atsiskaitinėja elektroniniu būdu. Skaičiai paprasti: norint sumokėti mokesčius banke, reikia dar už pačią operaciją sumokėti 4-8 Lt. Tačiau 8 Lt žmogui, kuris gauna minimalią algą, jau yra visai nemenka suma. Tai kodėl jis banko elgesio neturėtų laikyti įžūliu?

Reikia stiprinti bankų kontrolę

Esamoje situacijoje labai svarbu, kad reikalingų veiksmų imtųsi valdžios institucijos. Šis tas jau vyksta. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas ketina kreiptis į Konkurencijos tarybą, kad ji išnagrinėtų šitą klausimą. Bet tokių kreipimųsi jau yra buvę, ir taryba neranda jokių įrodymų, kad esama raštiškų susitarimų tarp bankų. Tokių pėdsakų nelabai ir būti gali, nes, kaip jau minėjau, oligopolijos sąlygomis tai tiesiog nėra reikalinga.

Gal mums gali padėti ES? Ji mums padeda, bet visko už mus nepadarys. Europos Komisija (EK) 2011 m. priėmė rekomendaciją, pagal kurią ES valstybės narės turėtų imti prižiūrėti bankų mokesčius, kad piliečiams sąskaitų atsidarymas nekainuotų, o sąskaitose atliekami veiksmai nebūtų nepagrįstai apmokestinami. Rekomendacijoje teigiama, kad visi papildomi mokesčiai, kuriuos bankas gali nustatyti pagal pagrindinės mokėjimo sąskaitos sutartį, turėtų būti teisingi. Mokesčio teisingumą lemia nacionalinis pajamų lygis, vidutiniai mokesčiai, susiję su mokėjimo sąskaitomis toje valstybėje narėje, bendros sąnaudos, susijusios su pagrindinės mokėjimo sąskaitos teikimu ir nacionalinės vartotojų kainos.

Deja, ši EK iniciatyva realiai Lietuvos gyvenime nieko nepakeitė, kadangi tai tebuvo rekomendacija – neprivalomas dokumentas. Dabar šis tekstas perkeliamas į aukštesnį lygį – direktyvą. Tačiau šis teisės aktas irgi nebus privalomas, be to, dar neaišku, kaip jis veiks. Verta pastebėti ir tai, kad ES teisės aktai pirmiausia nukreipti į šalis, kuriose egzistuoja normali bankų rinka. Lietuvoje, kaip jau minėta, to nėra.

Bet negi mes dabar turime laukti, kol Europa mus išmokys gyventi? Negi mes patys nesuprantame, ko mums reikia? Lietuvai būtina institucija, kuri ir būtų suinteresuota, ir turėtų įgaliojimus suvaldyti situaciją.

Nebijokime komercinių bankų

Latvija ir Estija su bankais elgiasi drąsiau. Todėl ir Latvijoje, ir Estijoje tokių problemų nėra. Nėra taip, kad žmogus, gaudamas pinigus, dar turėtų nedidelę sumą sumokėti vien už tai, kad jie jam įplaukė į sąskaitą. Tuo tarpu pas mus bankai elgiasi įžūliai ir dar leidžia sau grasinti, kad išeis, jei priežiūra bus griežtinama.

Tas išėjimas kai kurių ekonomistų pateikiamas kaip baisi grėsmė, tačiau šiaip jau tai būtų labiau techninė detalė. Vartotojas to net nepastebėtų. Tiesiog bankai perkeltų savo būstinę kažkur kitur, o Lietuvoje būtų filialas, kuris turėtų filialo įgaliojimus. Kai kuriais atvejais taip net būtų paprasčiau. Tačiau tikriausiai pastebėjote, kad ne tik šituo atveju, bet ir apskritai bankai, kai tik jų interesams kyla grėsmė, kalba: mes išeisim, jei priimsit mums nepalankius sprendimus, ir tada jūs nukentėsit, jums bus blogiau. Kiek galima kartoti šią seną dainelę?

Kas yra Lietuvos komerciniai bankai – ar tai geriausi mūsų patarėjai, tie protingi žmonės su kostiumais, kurie visada žino, kokią paskolą imti, kaip Seimui ir Vyriausybei šalies ūkį tvarkyti ir kokius sprendimus priimti, ir dar išsako visiškai nešališkus patarimus? 

O gal tai – geradariai, kuriems mes privalome būti dėkingi, kad jie apskritai egzistuoja ir teikia mums paslaugas, bet kurie tuo pačiu žiūri į mus kaip į vaikus ir kaltina mus nesupratingumu ir nedėkingumu, grasindami išeiti, jei jų neklausysim? O gal tai – tiesiog eilinės verslo įmonės, UAB‘ai, siekiantys pelno kaip ir bet koks verslas, ir niekas daugiau? Atrodo, kad priklausomai nuo situacijos, Lietuvos bankai stengiasi būti tokie, kokiais būti jiems patogiau, ir kiekvienoje situacijoje jie randa argumentų. Tačiau politikai turi siekti, kad bankų klientų interesai įstatymų būtų ginami bent jau taip pat, kaip ir bankų.