Mūsų veikla

Ar reikia įstatymų

Visiems, kam rūpi

Visi sutiksime, kad bankai yra ypatingai svarbūs visuomenės gyvenime. Valstybės piliečių gerovė, vidutinės klasės augimas labai priklauso nuo to, kaip veikia finansinė krašto sistema.

Kaip atrodo bankų priežiūros padėtis Lietuvoje, jei nagrinėtume bankų ir jų klientų santykius:

Bankai praktiškai neturi įstatymų ar poįstatyminių aktų, kurie nustatytų tarpusavio santykius su klientais. Tiksliau būtų pasakyti, kad galioja tik įprasti Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai, tačiau nėra įstatymų, skirtų šiai specifinei ir taip svarbiai visuomenei veiklai. Tuo tarpu kitose šalyse yra dvi pakopos bankų veiklos reglamentavimo – valstybinė ir laisvanoriškai bankų prisiimti geros praktikos įsipareigojimai.

Iki krizės tai nekrito į akis, nes buvo mažiau konfliktinių situacijų, mažiau nepasitenkinimo. Tačiau per krizę visi pamatėme, kad bankai bendrauja su klientais, kai tai jiems naudinga, ir tyli, kaip vandens į burną prisisėmę, kai tai vėlgi jiems naudinga. Kliento skundai, prašymai ar kita rašytinė informacija lieka be atsako. Panaši padėtis yra ir su kitais bankų sprendimais - siekiant perkelti atsakomybę neetiškais būdais reikalaujama laiduoti, gimsta nauji mokesčiai bankų klientams, sutartyse yra neapibrėžtumų, kurie atriša bankams rankas vienpusiškai keisti palūkanas ar apmokestinti naujais mokesčiais ir pan.

Neturime struktūrų, kurios prižiūrėtų bankų veiksmus. Iš dalies tai atliekama, tačiau tik privatiems asmenims - valstybinė Vartotojų Teisių Apsaugos Tarnyba VVTAT yra įgaliota įvertinti gyventojų skundus, tarpininkauja sprendžiant ginčus ir turi galių reikalauti iš bankų atsakingai vykdyti savo veiklą. Tačiau VVTAT turi labai plačią vartotojų teisių priežiūros sritį, todėl specifiniai ir sudėtingi finansiniai klausimai jai nėra prioritetiniai. O verslas – nei smulkusis, nei joks kitas visai neturi kur kreiptis kitaip, kaip į tą patį banką ar į teismą. Teismas dažnai yra sudėtinga, brangi, vieša ir ilgai trunkanti procedūra, kuri reikalauja daug sąnaudų ir yra sunkiai prieinama smulkiąjam verslui. Lietuvos Bankas atsiriboja nuo tokių pareigų, kaip banko ir jo klientų santykių priežiūra.
Bankai praktiškai nėra patys prisiėmę sau savanoriškų įsipareigojimų, kurie apribotų jų neetiškų veiksmų galimybę ir veiklą padarytų socialiai atsakingą. Tai rašydamas aš žinau, kad nesenai yra priimtas bankų geros praktikos kodeksas. Tačiau bent kiek įdėmiau panagrinėjus šio kodekso straipsnius galima įsitikinti, kad dažnai tai elementarių tiesų rinkinys, kaip, pavyzdžiui, įsipareigojimas „laikytis kompetentingų institucijų teisės aktuose nustatytų normų ir reikalavimų“, „sudarymas klientams galimybės susipažinti su informacija apie teikiamas paslaugas“ ir pan. Toks kodeksas leidžia galvoti, kad jis reikalingas kaip viešųjų ryšių priemonė, bet ne kaip nuoširdus noras dirbti jaučiant atsakomybę Lietuvos piliečiams.

Būtent todėl klientui nėra išaiškinama, kokia yra skundų nagrinėjimo tvarka bankuose, bankų salėse nėra nuorodų į skundus priimančią VVTAT, informacijos apie tai, kokios kliento ne tik pareigos, bet ir teisės, ir ką bankai pasiruošę daryti, kad padėtų tas teises įgyvendinti.

Kreditas yra pagrindinis elementas, leidžiantis dalyvauti ekonominiame šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Galimybė naudotis kreditu teikia daug privalumų pradedant šalies gerovės plėtojimu ir baigiant pagrindinių vartotojų poreikių tenkinimu. Tačiau kreditas taip pat turi ir tamsiąją pusę, kai kuriais atvejais jis gali sugriauti šeimas ir lemti namų ar kitokio turto praradimą. Kreditus suteikia privatūs bankai. Jeigu jų veikla nėra reguliuojama dorovės institucijų, visuomenės sąmoningumo, apsaugos įstatymų ir administracinės priežiūros, tos įmonės gali neatsakingai teikti kreditus, siekdamos vienintelio tikslo – gauti maksimalų pelną. Pareiškimus, kad bankai siekia pelno esame ne kartą girdėję iš bankų asociacijos vadovų. Nevaržomos finansinių paslaugų sektoriaus rinkos jėgos, ypatingai turinčios didesnį ar mažesnį monopolį, žiūri tik savo interesų, ir finansinės paslaugos tarnauja ne mūsų šalies piliečių gerovei, bet yra pelno gavimo iš mūsų piliečių būdas.

Apibendrinant galime pasakyti, kad Lietuvoje nėra sureguliuota bankų ir jų klientų santykių sistema. Kadangi bankai yra privatūs, mes turime padėtį, kai Lietuvos žmonės yra siekiančio pelno privataus kapitalo bankų įkaitai, ir iki šiol valstybė neprisiima pareigos ginti savo piliečius nuo didelę įtaką turinčios bankų savivalės.

Kokią išvadą galima daryti? Mūsų asociacija tvirtai įsitikinusi, kad kol neturime kitų galimybių prižiūrėti nelygiavertėje padėtyje esančių bankų klientų ir bankų santykių, yra būtina apibrėžti pagrindinius klausimus įstatymais. Taip pat kuo greičiau reikia sukurti priežiūros instituciją, kuri imtųsi minėtos priežiūros, taip, kaip yra daugelyje šalių, tame tarpe ir Švedijoje.

Pagarbiai

Rūtenis Paukštė