Mūsų veikla

Asociacijos kreipimąsis dėl pažeistų klientų teisių

Lietuvos Bankui

Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai

Seimo Biudžeto ir finansų komitetui

Bankui “AB Swedbank”

BNS

DĖL KREDITO SUTARČIŲ SALYGŲ, PAŽEIDŽIANČIŲ BANKO „AB SWEDBANK“ KLIENTŲ TEISES

2010 - 2013 m. bankas „AB Swedbank“ („Bankas“) klientus („Klientai“) skatino imti būsto kreditus nacionaline valiuta LTL, kurių kintamoji palūkanų normos dalis skaičiuojama taikant „PRIME“ kainodarą. Šio modelio esmė ta, kad skolinantis LTL kintamosios palūkanų normos dalies elementas – Šalies ekonomikos rodiklis („ŠER“) nustatomas Lietuvai taikant aukščiausio saugumo AAA reitingą, dėl to kredito palūkanų norma tuo metu buvo mažesnė, nei taikant analogišką kainodarą paskoloms, kurių valiuta yra EUR.

Kredito sutarčių (Sutartis) bendrosios dalies sąlygose numatyta, kad jei vietoj Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos LTL yra įvedama kita valiuta EUR, tai kreditams, kurių valiuta yra LTL, Bankas vienašališkai pakeis kintamą palūkanų dalį (PRIME atveju jos sudedamąją dalį) laikantis šių reikalavimų – po EUR įvedimo kintama palūkanų dalis (PRIME atveju PRIME sudedamoji dalis) bus EURIBOR, kurio palūkanų periodas bus tos pačios trukmės, kaip ir kreditui taikyto VILIBOR  palūkanų periodo trukmė, o ŠER reikšmė apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditui, kurio valiuta yra EUR, t.y taikomas faktinis ŠER.

Lietuvos bankų klientų asociacijos nuomone, Sutarčių, numatančių PRIME kainodaros taikymą paskoloms, kurių valiuta yra LTL, sąlygos pažeidžia (i) Klientų, kaip vartotojų teises ir (ii) teisės aktų, reglamentuojančių euro įvedimą Lietuvoje, nuostatas.

  1. Sutarties sąlygos, pažeidžiančios vartotojų teises

Sutarties specialiosios dalies sąlygose aiškiai ir imperatyviai suformuluota kredito gavėjo pareiškiama garantija, kad gautas kreditas bus naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis LR civilinio kodekso („ LR CK“) 1.39 str. 1 d. nuostatomis, tokia sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas („LAT“), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 d. nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suformavo ir savo praktikoje nuosekliai taiko vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teisinės apsaugos doktriną, kuri inter alia reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. (Žr. pvz. LAT  išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kartu tai reiškia, kad vartotojas (Klientas), kaip silpnesnioji Sutarties šalis, sutartiniame santykyje su Banku naudojasi papildoma apsauga, numatyta specialiu teisiniu reguliavimu.

1.1. Sutarties sąlygos neatitinka aiškumo ir sąžiningumo kriterijų

Kliento, kaip vartotojo, teisių papildoma apsauga inter alia kildinama iš šalių nelygiateisės padėties. LAT nuomone, vartotojas kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju (Žr. LAT  išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, taikant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskirtai atsisakyti sutarties. Būsto kredito sutarties atveju šios standartinės sąlygos įtvirtinamos Sutarties bendrojoje dalyje ir jos prieduose.

LR CK 6.2284 str. 6 d. numato, kad „Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

LAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (LAT 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje ( šiuo metu galiojantis LR CK 6.2284 str. ) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008).

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla ginčai (neaiškumai) dėl Sutarties sąlygų aiškinimo, Bankui, kaip profesionaliam verslo dalyviui, tenka rizika ir atsakomybė dėl tinkamo sutarties turinio išaiškinimo Klientui. Tai suponuoja tokio pobūdžio sutarčių aiškinimo specifiką, kurios esmė ta, kad būtent Bankui, pasiūliusiam sutarties sąlygas, tenka rizika dėl sąžiningai klystančio vartotojo ( Žr. LAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Sutarties sąlygų turinio sisteminė analizė kelia pagrįstų abejonių, ar Klientas, kaip vartotojas, galėjo išsamiai ir visapusiškai suvokti visas Sutarties sąlygas, su kuriomis Banko siūlymu sutiko ir ar šios sąlygos atitinka sąžiningumo kriterijus.

LAT yra išaiškinęs, kad kilus ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (Žr. pvz. LAT 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal  pareiškėjo AB DnB NORD bankas pareiškimą bylos Nr. 3K-7-7-272/2011).

Aiškinant vartojimo sutartis taip pat turi būti taikoma speciali CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai  ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Žr. LAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

LR CK 6.2284 str. 6 d. (anksčiau galiojusio LR CK 6.188 str. buvo įtvirtinta analogiška nuostata)  įtvirtinta nuostata, kad kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

ŠER skaičiavimo principai aprašyti Sutarties bendrosios dalies priede. Šių principų analizė suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad vidutiniam specialių žinių neturinčiam vartotojui ne tik itin sudėtinga, bet tikėtina, ir neįmanoma suprasti, kaip konkrečiai jo atžvilgiu bus skaičiuojamas šis rodiklis.

Pažymėtina, kad Bankas, vykdydamas Sutarties nuostatas, išsiuntė Klientams pranešimus apie kintamos palūkanų normos dalies pakeitimą, kuris bus taikomas pakeitus Lietuvos Respublikos valiutą iš LTL į EUR (Pranešimas). Pranešime, inter alia nurodyta, kad <...>“Atsižvelgiant į Euro įvedimo įstatyme nurodytus palūkanų bazės keitimo principus bankas turėtų analogiškai keisti ir PRIME kainodarą“<...> bei kad <...> pažodinis sutarties sąlygų taikymas keičiant palūkanų bazę gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą <...>.

Pranešime išdėstytos nuostatos suponuoja tokias prielaidas:

Pirma, Lietuvos Respublikos euro įvedimo įstatymas („EEĮ“) įpareigoja Banką pakeisti kintamosios palūkanų dalies rodiklį VILIBOR į EURIBOR, tačiau visiškai neužsimena nei apie Banko teisę, nei juo labiau pareigą taikyti kintamosioms palūkanoms konkretų ŠER. Bankas siūlydamas Klientams Sutartis, kurių valiuta LTL, taip pat taikė ne faktinį, bet savo pasirinktą ŠER, kuris yra geriausiais įmanomas rodiklis, iš esmės galėjęs nulemti Kliento sprendimą rinktis PRIME kainodarą.  Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Pranešime Klientams nurodyta informacija laikytina klaidinančia ir papildomai apsunkinančia Klientų suvokimą apie savo teisių gynimo teisines perspektyvas.

Antra, Bankas, Pranešime nurodydamas „pažodinį sutarties nuostatų taikymą“ tokiais savo veiksmais pripažįsta, kad Klientas galėjo sąžiningai klysti, iki galo nesuprasdamas jam siūlomų Sutarties sąlygų esmės ir kad toks pažodinis sąlygų taikymas neatspindi tikrosios šalių valios bei ketinimų (Žr. pvz. LAT LAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012), todėl siūlo Klientams tam tikrą „nuolaidą“, taip dar kartą patvirtindamas, kad EEĮ neįpareigoja Banko keičiant kredito valiutą keisti ir taikomą ŠER.

Apibendrinus darytinos šios išvados:

Klientas, kaip vartotojas, galėjo sąžiningai klysti priimdamas sprendimą sudaryti Sutartį Banko siūlomomis sąlygomis, kadangi:

(I)  Klientas, kaip vidutinis protingas vartotojas, sudarydamas ilgalaikę (20-30 m. trukmės) būsto kredito sutartį, galėjo ir turėjo numatyti, kad Lietuvai esant Europos Sąjungos nare, Sutarties galiojimo laikotarpiu nacionalinė valiuta LTL gali būti pakeista į EUR;

(II) Suprasdamas, kad pakeitus nacionalinę valiutą LTL į EUR, kintamoji palūkanų dalis VILIBOR bus pakeista į EURIBOR, neturėjo realių galimybių suprasti, kad kintamosios palūkanų dalies elementas ŠER, taikomas  kredito valiutą konvertavus į EUR, bus jam nepalankus lyginant su ŠER, taikytu kredito valiutai LTL;

(III) Turėjęs galimybę aiškiai ir visapusiškai suprasti, kad pagal Sutarties sąlygas kredito palūkanos pabrangs dėl vienintelio veiksnio – valiutos pakeitimo iš LTL į EUR, nebūtų sudaręs Sutarties tokiomis sąlygomis, kadangi toks elgesys neatitiktų protingumo principo.

Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad Sutarties sąlygos, pagal kurias pakeitus kredito valiutą iš LTL į EUR Kliento atžvilgiu gali būti pritaikomas nepalankus PRIME elemento ŠER rodiklis, padidinantis kintamąją palūkanų dalį, yra nesąžiningos, todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio.

II. Sutarties sąlygų taikymas prieštarautų euro įvedimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms.

1997 m. birželio 17 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1103/97 „Dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu“ preambulės 7 p. deklaruojamas visuotinai pripažįstamas teisės principas, kad naujos valiutos įvedimas negali turėti įtakos sutarčių tęstinumui ir tai reiškia <...>„kad nustatytos palūkanų normos atveju euro įvedimas nekeičia skolininko mokamos nominalios palūkanų normos“<...>.

EEĮ 12 str. 3 d. numatyta, kad kai keičiamas VILIBOR į EURIBOR, kreditorius negali padidinti maržos, naudojamos apskaičiuojant palūkanų normą kartu su VILIBOR indeksu arba kitaip pabloginti skolininko teisinę padėtį pagal paskolos sutartį.

Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžta maržos sąvoka, todėl šio termino reikšmę reikia aiškinti atsižvelgiant jo bendrąją reikšmę. Ekonomistės Rūtos Vainienės išleistoje knygoje „Ekonomikos terminų žodynas“ terminas „Marža“ apibrėžiamas kaip „pardavimo ir įsigijimo kainų skirtumas, dažnai išreiškiamas procentais. Ekonomine prasme – tarpininko pelno norma“[1].

Sisteminė paminėtų nuostatų analizė leidžia teigti, kad nepriklausomai nuo to, kokias sąvokas, apibūdinančias kredito palūkanas ir pelną (maržą) Bankas vienašališkai įtraukė į standartines Sutarties sąlygas (Sutarties bendrosios dalies sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos), būtent euro, kaip Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos, įvedimas nulemia kintamos kredito palūkanų dalies didėjimą Klientui ir taip pablogina Kliento padėtį pagal paskolos sutartį, kadangi akivaizdu, kad neįvedus euro, kintamoji palūkanų dalis Klientui nebūtų pasikeitusi.

Kartu tai reiškia, kad euro įvedimas banko pelno maržos mažėjimui objektyviai negali turėti įtakos, netgi priešingai – gali pagerinti faktinį šalies skolinimosi reitingą, ko pasekoje palūkanų normos dalies pakėlimas Klientui gali reikšti faktinį Banko pelno maržos didėjimą. Tai dar kartą patvirtina, kad Banko vienašališkai suformuluotos standartinės Sutarties sąlygos yra nesąžiningos Kliento atžvilgiu.

Apibendrinant darytina išvada, kad Sutarties sąlygų taikymas nesuderinamas su euro, kaip oficialios Lietuvos Respublikos valiutos įvedimo taikymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Lietuvos bankų klientų asociacija laikosi pozicijos, kad įvedus eurą Bankas neturėtų taikyti Sutarties sąlygų, sudarančių prielaidas didėti Kliento kredito palūkanoms taikant PRIME kainodarą, kadangi tokios sąlygos prieštarauja aukščiau nurodytoms imperatyvioms teisės normoms.

Pagarbiai,

Lietuvos bankų klientų asociacijos

Direktorius Rūtenis Paukštė


[1] Šaltinis: http://zodynas.vz.lt/Marza