Mūsų veikla

R. Paukštė Bankų ir klientų santykio problematika

Pagrindinis šios konferencijos tikslas yra aptarti ir apsvarstyti įvykius Lietuvoje kriziniu ir po-kriziniu laikotarpiu, ypatingai , pažvelgti ir įvertinti komercinių bankų ir jų klientų tarpusavio santykius, bei galimybes juos tobulinti. Kaip asociacija, atstovaujanti bankų klientų interesus , pripažįstame ir vertiname komercinių bankų veiklą, jų svarbą Lietuvos ekonomikai ir bendruomenei. Tačiau tuo pačiu norime priminti, jog ši veikla yra dvipusė, jog bankų klientai taip pat dalyvauja valstybės ekonomokoje, prisideda prie jos augimo ir tolimesnio vystymo. Kaip asociacija, atstovaujanti bankų klientų interesu sir lūkesčius, norime šiandien kalbėti ne tik apie bankų problemas, bet ir apie klientų, verslininkų ir vartotojų problemas bei galimus sprendimų būdus, kurie būtų palankūs abiems šalims. Esame be galo dėkingi svečiams, kurie atvyko pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis ne tik apie tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Tikimės, kad ši konferencija ne tik suintriguos, bet ir leis geriau suprasti ir įvertinti bankų ir jų klientų santykius. Dėkojame visiems mūsų nariams ir palaikantiems, taip pat tiems, kurie kreipiasi į mus patarimo ir pagalbos.

Pagrindiniai krizės bruožai.

Trumpai išvardinkime, kokios yra bankų galios.

- Koordinuota lobistinė veikla, bankų atstovų aktyvus dalyvavimas politiniuose procesuose, dideli finansiniai interesai (ir finansinis pajėgumas) – visa tai lemia, kad bankų interesų gali būti paisoma daugiau nei kitų ūkio subjektų ar visuomenės grupių

- Bankai gali turėti didelę įtaką kapitalo ir darbo jėgos pasiskirstymui, palūkanų normų aplinkai, vartojimo ir taupymo procesams, NT kainoms, perkaitimo ir krizės procesams, bankų investicijos taip pat yra svarbus valstybės skolos finansavimo šaltinis.

- Mikroekonominė galia:
 Bankai finansuoja konkrečius verslo projektus bei teikia paskolas namų ūkiams, t.y. daro ilgalaikę įtaką įmonių ir namų ūkių balansams, turi lemiamą balsą dėl skolinimo bei skolos aptarnavimo sąlygų

- Poveikis visuomenei:

- Galingos reklaminės kampanijos ir itin aktyvus bankų atstovų dalyvavimas viešoje ekonominėje diskusijoje bumo metu labai prisidėjo prie iškreiptos visuomenės nuomonės ir pernelyg optimistiškų lūkesčių formavimo

Kaip elgiamasi su savo galiomis?

Vienas iš svarbiausių bruožų buvo NT burbulas, kuris susidarė atsiradus labai palankioms sąlygoms gauti kreditą.  Bankų kreditavimo politika skatino skolintis, vyriausybė taip pat matė tame teigiamą ūkio augimo galimybę ir savo ruožtu (gal ir pasiduodama bankų įtakai) taip pat prisidėjo prie šio proceso. Klausimas – ar viskas vyko chaotiškai, tekėjo sava gyvenimo vaga ir priklausė nuo kažkokių aplinkos ir konkurencijos priežasčių, ar tai buvo kartu ir racionaliai apskaičiuoti bankų veiksmai?

Pamatysime, kad pastarąją krizę lėmė ne tik neracionalios klaidos, bet ir dėsningi veiksniai, finansiniai ir ekonominiai ypatumai, daugelis iš kurių aktualūs ir šiandien.

Bankams buvo suteikta pernelyg didelė finansinė ir teisinė apsauga nuo rizikų, ir jų suvokiamas saugumo jausmas skatino neatsakingą elgesį.

Bankų iškovotos neproporcingai didelės kreditorių teisės ir jiems palikti labai dideli veikimo svertai leido jiems krizės metu efektyviai perkelti finansinį skausmą likusiai visuomenės daliai (pasiskolinusiems namų ūkiams, firmoms, mokesčių mokėtojams, taupytojams)

Pasinaudojimas savo sistemine svarba. Dėl išskirtinės (didele koncentracija pasižyminčio) bankų sektoriaus svarbos šalies ūkyje bankų sistemos stabilumas yra strateginės svarbos tikslas; tai yra viena iš priežasčių, kad Vyriausybė tik pasyviai gina bankų klientų, vartotojų interesus.

Nežiūrint, kad prie krizės atsidarimo nemaža dalimi prisidėjo bankų veiksmai, susidūrėme su atsakomybės už nekilnojamo turto nuvertėjimą perkėlimu klientams,  

- laidavimų reikalavimu,

- kreditavimo nutraukimu,

- papildomų užstatų reikalavimu ir kt.

Atskirai reikia paminėti VILIBOR problemą. Todėl, kad dėka šios problemos – Vilibor staigaus išaugimo- žmonės už savo kreditus ėmė mokėti milžiniškas palūkanas. Ir tie, kurie nebepajėgė išsimokėti, buvo priversti prarasti būstą, kartu su jau įmokėtais pinigais, ir dar likti skolingais bankams. Kaip po to žmogus gali jaustis? Bankai iš Skandinavijos –  kas važiavo perimti gerojo patyrimo, kaip elgtis su klientais?

Vilibor turėtų būti objektyvus bankų finansinių išteklių pritraukimo kaštų rodiklis, kuris turėtų būti nulemtas nuo aplinkybių, nepriklausančių nuo vieno ar kelių bankų subjektyvių tikslų. Tiek bankas, tiek klientai į Vilibor turėtų žiūrėti kaip į nuo bankų veiksmų nepriklausantį dydį. Tačiau jei keli bankai turi galimybę paveikti Vilibor normas sau naudinga kryptimi, tai tampa nesąžininga klientų atžvilgiu. Tai atitiktų, pavyzdžiui, jei įmonės atliktų sau norimą pelno dydžio pasiskyrimą.

Per pastaruosius dvejus metus finansų reguliavimo institucijos visame pasaulyje tiria galimus sukčiavimus LIBOR palūkanų norma. Bankams jau skirta daugiau kaip 3,7 mlrd. JAV dolerių baudų. Lietuvoje nėra institucijos, kuri prisiimtų atsakomybę už manipuliacijas palūkanų normomis.

Dar viena svarbi krizės išvada, kad  bankų reputacija bankams pasirodė ne tokia svarbi. Jei tiksliau, bankams ko gero svarbi liko tik likvidumo reputacija, o į elgesio su klientais reputaciją, kai kyla pavojus jų pinigams, dėmesio niekas nebekreipė.

3.1. Santykiai su klientais.

Bankų elgesio kodeksas – tai galimybė “perkrauti” santykius.

Bankai Lietuvoje yra priėmę Geros praktikos kodeksą – dokumentą, kuris turėtų užtikrinti vartotojų teisių apsaugą ir įrodyti, kad bankai laikosi principo su savo klientais elgtis etiškai ir sąžiningai. Deja Lietuvos bankų etikos kodeksas viso labo apima adstrakčius ir savaime suprantamus dalykus.

Dabartinis Lietuvos bankų asociacijos (LBA) narių pasirašytas Geros bankų praktikos kodeksas didele dalimi dubliuoja šalies įstatymus arba yra bereikšmis. Pavyzdžiui, nuostata, jog bankai turi pagal galimybes atsižvelgti į klientų interesus man pasako tai, kad bankai jei nenoří, tai gali neatsižvelgti į kliento interesus, o teiginys, kad finansinės paslaugos turi būti teikiamos laikantis kompetentingų institucijų ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų yra visiškai nereikalingas, nes ir be kodekso bankai privalo laikytis įstatymo.

Tokie teiginiai  – tai tik netiesioginis  būdas pasakyti, kad bankai į klientų interesus atsižvelgs tik tada, kai jiems tai bus naudinga. Dėl primityvumo ir akcentuojamų savaime suprantamų dalykų dabartinis Bankų geros praktikos kodeksas kelia asociacijų ne su gerąja praktika, bet su abejingumu klientų atžvilgiu. Tai kelia klausimą, ar klientai gali tikėtis, kad su jais elgsis sąžiningai ir pasitikėti bankais, kuriuose laiko savo pinigus, jeigu net Geros praktikos kodekse nėra apibrėžta, kuo gera bankų praktika skiriasi nuo paprasčiausio įstatymų laikymosi.

3.2. Bankroto įstatymas.

Dėl krizės nukentėjo daug žmonių, ir nemaža dalis jų yra tokioje padėtyje, kad nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Didelė dalis jų nebegali išsimokėti būsto paskolų. Nemaža dalis tokių, kurie buvo priversti laiduoti už savo verslą ir dabar jų skolos yra labia didelės, kad atsiskaityti neturi galimybių. Aš kalbu apie tuos žmones, kurie sąžiningai elgėsi, stengėsi bendradarbiauti su bankais, tačiau dėl įvairių priežasčių pateko į tokią padėtį. Bankroto įstatymas būtų jiems išeitis.

Asmens bankroto procedūros tikslas - gražinti vartotoją į pilnavertį gyvenimą visuomenėje, o ne pasmerkti kankinimui. Nešališkos konsultacijos, apsauga nuo kreditorių, pagalba iš naujo pritaikant pajamas išlaidoms turėtų būti neatsiejama šios procedūros dalis.

Mes turime metus veikiantį Fizinių asmenų bankroto įstatymą. Šis įstatymas išsklaidė baimes, kad jis apvers aukštyn kojomis visą mūsų kreditavimo sistemą ir vartotojai turės mokėti didesnes palūkanas. Tačiau įstatymas jau dabar akivaizdžiai reikalauja būti tobulinamas, nes krizė tarsi praėjo, tačiau jos sukeltos problemos labai stipriai atsiliepia mūsų piliečiams ir krizės padariniai yra jaučiami ir bus jaučiami dar labai ilgą laiką.

Skolininkų ir kreditorių teisių nesubalansuotumas iš esmės yra antisocialinė, emigruoti skatinanti politika (tačiau suteikianti apgaulingą, „popierinį“ ir laikiną stabilumą bankų balansų kokybei).

Nėra sunku suprasti, kad bankroto įstatymas reikalingas ir bankams. Juk nebegalintis gražinti skolų skolininkas tampa lėtine problema ir bankui, ir beje, valstybei. Tokių žmonių buvimas kuria ekonominį pogrindį, į kurį priversti nusileisti skolininkai.

Gerai apgalvotas FABĮ paskatintų ir paspartintų būtiną paskolų restruktūrizavimo procesą.

3.3. Hipotekinės sutartys – viešos, trumpos ir suprantama kalba

Šiuo metu NT kredito sutartys nėra pakankamai skaidrios ir apima sąlygas bei terminus, kurie geriausiu atveju yra painūs, o blogiausiu – tyčia klaidina vartotojus. Šiomis sutartimis dažnai tikimasi, kad vartotojai mokės papildomus mokesčius už nenumatytus atvejus. Vartotojams, kurie nenori ar negali teikti pakankamai dėmesio šioms detalėms, pasekmės gali būti triuškinančios.

Mūsų klientas labiausiai pažeidžiamas tampa, kai po sutarties pasirašymo susiduria su problemomis, kas yra visiškai suprantama. Tuomet bankai ima diktuoti savo sąlygas, kadangi sutartyse paprastai nėra numatyta kaip turi būti elgiamasi kai klientas susiduria su sunkumais.

Jei klientas Lietuvoje nori pasirinkti, pavyzdžiui, geriausią banko kreditavimo variantą, tai padaryti yra sudėtinga, nes bankai savo sutarčių neskelbia, o prašomi jas atsiųsti – vengia tai padaryti.

LBKA nuolat sulaukia klientų nusiskundimų, kad jiems ne tik nesuteikiama galimybė palyginti skirtingų bankų kreditavimo sąlygas, bet ir neskiriama pakankamai laiko susipažinti su pasirašoma sutartimi. Todėl klientai raginami visada reikalauti papildomo laiko ir savo parašą dėti tik nuodugniai įsigilinus į visas sąlygas ir, jei įmanoma, pasitarus su nepriklausomu konsultantu.

Pabandžiau nueiti į bankus ir paprašyti sutarties bendrosios dalies. Pasirodo, ją galima gauti tik tuomet, kai atnešęs prašymą kreditavimui, kartu su visais reikalingais tam dokumentais, gausi banko sutikimą kredituoti. Kokioje padėtyje atsiduria vartotojas?

Lietuvoje dar vis įprasta manyti, kad įsiskolinimas – tai kiekvieno fizinio asmens ar verslo individualus reikalas. Tačiau problemos, kylančios dėl refinansavimo ir grobikiškų skolinimo sąlygų turėtų būti sprendžiamos valstybiniu lygmeniu. Jei į šias kreditavimo rinkos ydas nebus pakankamai rimtai atsižvelgta, jos gali tapti neišvengiamos gyventojų, verslo sektoriaus priklausomybės nuo bankų bei ilgalaikio skurdo priežastimi.

4. Ko galime tikėtis ateityje?

Vienas iš tikėtinų variantų yra ne kainų burbulai, bet valstybių skolų krizė. Pinigų spausdinimas vyksta, kreditavimas bankuose multiplikuoja bendrą pinigų masę, todėl suvaldyti tuos srautus nėra paprasta.

Pinigų nuvertėjimas pas mus jau vyksta, dideliu greičiu. Indėliai bankuose nuvertėja infliacijos greičiu. Tie trys procentai į metus atrodo dar nedaug, tačiau dešimt metų netrunka prabėgti, ir turėsime trečdaliu nuvertėjusį mūsų vidutiniosios klasės turtą.

Tuo pat metu valstybė brangiai skolinasi užsienyje. Klausimas – kodėl mes negalime paskolinti valstybei, sakykim, 10 mlrd. litų?  Juk bankams nereikia mūsų pinigų. Dabar kaip tik geras laikas- keičiant litus į eurus matysime yra padidėjusį srautą iš “stiklainių” J.

Išvados:

Krizės pasekmės galėjo būti mažesnės, jei bankai būų prisiėmę didesnę finansinę atsakomybę ir būtų buvę lankstesni klientų atžvilgiu.
Bankams suteikta per daug galių, ir jomis yra naudojamasi siekiant sau didesnės naudos. Kai neužtenka samoningumo – būtina daugiau kontroliuoti.
Peržiūrėkime tarpusavio santykius. Sukurkime atsakingą, skaidresnę ir moralesnę aplinką. Garbingo elgesio sąvoka turi rasti savo vietą. Pirmas žingsnis galėtų būti naujas bankų elgesio kodeksas.
Jei bankai kredituodami atneša naudą klientui ir dalis tos naudos tenka jiems – sveikiname tokius bankus, bet jei bankai į klientus žiūri kaip į savo pelno objektą, ir ateina čia tik tam kad uždirbti, tokie bankai nereikalingi.